Pagrindiniais porceliano išradėjais (apskritai) yra laikomi rytiečiai: kinai bei japonai. Jau nuo VII amžiaus jie pradėjo kurti porcelianinius indus, vazas, dubenis, ąsočius, skulptūras, žibintus, netgi sodo suolus. Pirmuosius porceliano gaminius į Europą atgabeno portugalų keliautojas Marco Polo iš Mingo dinastijos valdomos Kinijos XVI amžiuje. Šios medžiagos gamybos technologijų atskleidimas Kinijoje prilygo valtybės išdavimui. Tam, kuris išdrįstų atkleisti porceliano mišinio, glazūros arba dažų gamybos formulę grėsė mirtis. Kinijos porceliano gamybos centru laikomame Jingdezhene visą parą budėjo sargybiniai, akylai saugodami porceliano paslaptį nuo užsienio atvykėlių. Nuo 1708 metų porcelianas pradedamas gaminti Europoje. Žymiam vokiečių mokslininkui Ehrenfriedui Waltheriui von Tschirnhausui bei jo mokiniui Johannui Friedrichui Böttgeriui po ilgalaikių eksperimentų pagaliau pavyko išgauti į kinų porcelianą panašią medžiagą. O 1710 metais imperatoriaus Augusto II Stipriojo iniciatyva Vokietijos mieste Meissene duris atvėrė pirmoji Europoje tikrojo europietiško porceliano gamykla. Kaulinis porcelianas. Savo sudėtyje gali turėti 20-50% kaulų pelenų (taip pat 20-35% kaolino, 20-45% lauko špato). Ši kalcio fosfato gausi gyvulinės kilmės medžiaga suteikia porcelianui nepaprastų savybių. Kuo didesnis kaulų pelenų kiekis yra porceliane, tuo jis tampa baltesnis, lengvesnis, patvaresnis, plonesnis ir skambesnis. Idėja porceliano sudėtį papildyti iš stambiųjų galvijų klubų kaulų gaunamais pelenais gimė anglui Thomas Frye 1748 metais.